Saugosite investicijas į darbuotojus – gausite baudą

Atmintinė apie konkurencijos ribojimus darbo rinkose skelbia būtent tokią žinutę. Tačiau nėra įmonės vadovo, kuris neužduotų klausimo – o kaipgi apsaugoti investicijas į verslą? Konkurencijos taryba nurodo – draudžiama saugoti savo darbuotojus nuo viliojimo į įmones, gaunančias paslaugas, pas konkurentus ar apskritai bet kur. Kita vertus, abstrakčiai teigia – „jei tikrai reikia, tai galima“. Kur yra riba tarp darbuotojų teisės dirbti kur nori ir darbdavio teisės apsaugoti savo investicijas į darbuotojus?

Konkurencijos taryba (KT) paskelbė atnaujintą atmintinę apie konkurenciją ribojančius susitarimus darbo rinkose, kurioje iš esmės pakartojo daugiau nei prieš metus išleistą Europos Komisijos (EK) aiškinamąjį raštą ta pačia tema. KT primena: negalima tartis dėl darbuotojų neviliojimo, darbo užmokesčio nustatymo, dalijimosi komerciškai jautria informacija, bet (!) jeigu labai reikia, kartais galima.

„Labai reikia“ – ką tai reiškia?

Kas tas „labai reikia“, Taryba nepaaiškina. Tradiciškai aiškintis dėl būtinųjų konkurencijos apribojimų ir įrodymo pareiga tenka verslui. EK šiuo aspektu yra sąžiningesnė, ji tiesiogiai parašė – „nėra tikėtina, kad šie susitarimai atitiks būtinųjų konkurencijos apribojimų kriterijus“. T. y. nėra ir jokių „labai reikia“.

Tiek EK, tiek Konkurencijos taryba pamiršta paminėti, kad konkurencijos teisės kertinis akmuo yra kiekvienos įmonės savarankiškas veikimas rinkoje, ir siūlo tartis dėl darbuotojų ne su kitomis šalimis, bet su pačiais darbuotojais – iš esmės, vadovautis Darbo kodekso (DK) suteikiamomis galimybėmis. Tačiau DK galimybės dažnai darbdaviams yra iliuzinės – požiūris, kad darbdavys turi gilią kišenę ir gali sumokėti darbuotojui, neretai nulemia bylos baigtį.

Verslo pasaulyje būna susitarimų, kurie yra įprasti ir suprantami, bet, pasirodo, prieštarauja konkurencijos teisei. Pavyzdžiui, IT įmonė teikia paslaugas klientui. Priskiria vieną darbuotoją, kuris sukuria, pritaiko ir aptarnauja kliento IT sistemą už 10.000 Eur per mėnesį. Darbuotojo atlyginimas – 7.000 Eur „ant popieriaus“. Klientas, be abejo, suinteresuotas pakviesti tokį darbuotoją dirbti pas save už 7.500 Eur, o IT įmonė – kad taip neatsitiktų. Todėl paslaugų teikimo sutartyje nurodoma sąlyga: „paslaugų gavėjas įsipareigoja nevilioti ir neteikti darbo pasiūlymų paslaugų teikėjo darbuotojams“.

Ir šekit – 50.000 Eur bauda.

Kaip apsaugoti verslą nepažeidžiant teisės

Versle viskas suprantama: jei paslaugos teikėjas, teikdamas paslaugas, rizikuoja prarasti savo pelno šaltinį, jis nori jį apsaugoti. Tačiau tokia apsauga darbuotojui, jo akimis, riboja galimybę gauti didesnį atlyginimą darbo rinkoje. Todėl nesvarbu, kaip „labai reikia“, priežiūros institucijos vis tiek galės teigti, kad darbuotojų teisė mėgautis laisva konkurencija yra svarbesnė.

Institucijos siūlo riboti darbuotoją DK įrankiais. O šie įrankiai kainuoja. Pagal DK už nekonkuravimo susitarimą privaloma mokėti mažiausiai 40% darbuotojo atlyginimo. Jei pajamos 10.000 Eur, atlyginimas 7.000 Eur – įmonės bendrąjį 3.000 Eur pelną tokie 40% suvalgo.

Ką gi daryti verslui, kad apsaugotų savo investicijas, bet nepažeistų konkurencijos teisės ir darbuotojų interesų?

Atsakymai yra. Paslaugos teikimo sutartyse abi pusės privalo pareikšti, kad laikysis Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio taisyklių, įvardyti, ką laikys neįrodinėtina žala už neteisėto darbuotojo viliojimo ir komercinių paslapčių apsaugos pažeidimus, ir susitarti dėl ginčų perdavimo spręsti komercinio arbitražo teismui. Taip pat – aiškiai įvardyti, kas yra komercinė paslaptis, susitarti dėl to, kokios konkrečiai paslaugos teikiamos.

Visgi vienas netinkamas žodis ir net susitarimas, kad šalys laikysis įstatymo, gali būti laikomas konkurencijos teisę pažeidžiančiu susitarimu. Todėl be investicijų į itin tikslias formuluotes savo investicijų į darbo jėgą verslas apsaugoti negali.

Beje, įdomus niuansas: į dešimtmečius egzistuojančios konkurencijos teisės laikymąsi investuoja tik dvi verslų grupės: tie, kas jau yra gavę baudą, arba itin dideli verslai. Tačiau būtent smulkios ir vidutinės įmonės yra konkurencijos variklis. Kodėl toks fenomenas? Tiesiog daug kas nesupranta, ką Konkurencijos taryba turi „galvoje“ (net teisininkai), kas iš tikrųjų yra draudžiama, o ir dažnai baudžiama už tai, ką „visi daro“ jau ilgą laiką.

Kol JAV garsėja lengvesnėmis sąlygomis kurti verslą, Europos Sąjunga griežtina vartotojų ir darbuotojų apsaugą. O institucijos, įgyvendinančios šią apsaugą, vis dar laiko verslus problemų šaltiniu, o ne savo atlyginimų, taigi ir egzistavimo, garantu.
Plačiau: https://www.vz.lt/izvalgos/2025/10/30/h-stelmokaitis-saugosite-investicijas-i-darbuotojus-gausite-bauda-575082